Tarptautinė mikčiojimo supratimo diena kiekvienais metais minima spalio 22d., kuri ragina pastebėti, su kokiomis problemomis susiduria kalbos sutrikimų turintys žmonės.
Skaičiuojama, kad mikčioja apie 5 % pasaulio vaikų ir apie 1% suaugusiųjų. Berniukai mikčioja keturis kartus dažniau nei mergaitės. Vis dar nėra žinoma, kodėl kai kurie žmonės pradeda mikčioti, nėra ir vieno gydymo, kuris padėtų visiškai įveikti šį sutrikimą.
KAS YRA MIKČIOJIMAS, KAS JĮ SUKELIA?
Mikčiojimas – tai kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kai žmogus žino, ką nori pasakyti, bet sklandžiai to padaryti negali. Dažnai mikčiojimą lydi ir nevalingi judesiai – veido mimikos, tikai, rankų mostai, pečių įtampa, įterptiniai žodžiai, tokie kaip „o“, „na“, „žinai“. Šis sutrikimas dažniausiai išryškėja antraisiais–penktaisiais vaiko gyvenimo metais, kai ima sparčiai plėstis vaiko žodynas. Nemažai tokio amžiaus vaikų kalbėdami skuba, neranda reikiamų žodžių emocijoms išreikšti, todėl kalba ima strigti. Šis su laiku praeinantis mikčiojimas nepavojingas, tačiau tik logopedas, ištyręs vaiko kalbą įvairiose situacijose, gali daryti išvadas. Todėl jei vaiko tėvams neramu, derėtų nedelsti ir apsilankyti pas logopedą.
Iki šiol neaišku, kas sukelia mikčiojimą. Skiriami įvairūs šį sutrikimą sukeliantys veiksniai: genetiniai, organiniai, socialiniai-psichologiniai, psichogeniniai, psicholingvistiniai, neurofiziologiniai. Manoma, kad žmogus jau gimsta linkęs į mikčiojimą, o aplinkybės tik paskatina šį sutrikimą pasireikšti.
AR MIKČIOJIMĄ GALIMA IŠGYDYTI?
Nors vis dar nėra stebuklingo vaisto, galinčio išgydyti mikčiojimą, mokslas pažengė tiek, kad mikčiojimą imtąsi gydyti kompleksiškai. Su mikčiojančiu vaiku, jei reikia, dirba ne tik logopedas, bet ir neurologas, psichologas, psichoterapeutas. Tiesa, joks gydymas negali vykti, jei pats mikčiojantysis nenori, neturi motyvacijos dirbti komandoje su medikais. Todėl vaikus stengiamasi sudominti – veiksminga būna žaidimų terapija, kvėpavimo pratimai, įvairios garsinės programos.
KĄ TURĖTŲ ŽINOTI TĖVAI, DARŽELIO AUKLĖTOJAI, PEDAGOGAI, PASTEBĖJĘ, KAD VAIKAS MIKČIOJA?
Kadangi mikčiojančių vaikų centrinė nervų sistema yra silpnesnė, jiems svarbus aiškus dienos ritmas, poilsis. Visuose kolektyvuose (namie, darželyje, mokykloje, būreliuose ir pan.) turėtų būti bendra tvarka, aiškios taisyklės. Reikėtų vengti streso, sukrėtimų, suaugusieji turėtų būti įspėti, kad nesukeltų mikčiojimo – nereikėtų vaiko skubinti, pertraukinėti. Pokalbio metu reikėtų palaikyti akių kontaktą, patiems kalbėti lėtai, ramiai, aiškiai.
PAGALBA MIKČIOJANČIAM VAIKUI
Reikia tik įsidėmėti, jog paveldimas yra ne pats mikčiojimas, o tik polinkis jam. Beje, jei šeimoje yra kitų mikčiojančiųjų, tikimybė, kad vaikas kalbės nesklandžiai yra tris- penkis kartus didesnė nei tuo atveju, kai nemikčioja nei vienas iš tėvų. Šis polinkis priklausomai nuo gyvenimo aplinkybių, gali realizuotis arba ne. Stresas ar įtampa gali paskatinti nesklandų kalbėjimą. Tačiau ne visi vaikai, patyrę emocinių sukrėtimų, pradeda mikčioti.
2-5 gyvenimo metais labai sparčiai plėtojasi vaikų kalba. Mažyliai pasakoja labai susijaudinę, skuba, kartoja žodžius ar pirmus jų skiemenis t.y. jų kalbos sklandumas sutrinka.
Prasidedantį mikčiojimą nuo normaliam kalbos vystymuisi būdingų nesklandumų atskirti gali tik
logopedas. Apie 5 % vaikų iki 7 metų yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau. 80% tokių vaikų šis
sutrikimas natūraliai išnyksta, tačiau yra ir tokių, kurie mikčioja visą gyvenimą. Paprastai šis
sutrikimas prasideda po truputį. Vaikas gali mikčioti tik retkarčiais: kalbėdamas su nepažįstamais
žmonėmis, susijaudinęs ar pavargęs.
Pradėjus vaikui mikčioti, tėvai labai išsigąsta. Jie neretai jaučiasi kaltais, blaškosi, nežinodami, kur galėtų kreiptis pagalbos, kartu prarasdami brangų laiką, kai dar galima grąžinti normalią (nesutrikusią) kalbą jų vaikui. Į logopedą ar kitą specialistą kreipiasi tik praėjus keliems mėnesiams ar net pusmečiui nuo mikčiojimo pradžios, kai pagalbos efektyvumas yra sumažėjęs.
Ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų įsisenėjusio mikčiojimo šalinimas gali trukti nuo 1,5
iki 5 metų, o kartais norimų rezultatų pasiekti taip ir nepavyksta ( 1-2 % žmonių mikčioja visą
gyvenimą). Tada tėvams ir vaikams tenka nusivilti ir specialistais, ir patiems savimi.
Taigi, pradėjus vaikui mikčioti, delsti nereikėtų. Kaip derėtų elgtis su mikčiojančiu vaiku,
gali patarti logopedas, kuris teikia pagalbą pagal konkretaus vaiko amžių.
Logopedas ne tik moko vaikus sklandžiai kalbėti, bet ir pataria tėvams, kaip jie turėtų elgtis su
mikčioti pradėjusia atžala namuose.
SU KOKIOMIS DIDŽIAUSIOMIS PROBLEMOMIS SUSIDURIA MIKČIOJANTYS VAIKAI IR SUAUGUSIEJI? K
AIP VISUOMENĖ GALĖTŲ PADĖTI MINĖTAS PROBLEMAS SPRĘSTI?
Mikčiojantys žmonės dažnai tiesiog vengia kalbėti, nes vienu ar kitu gyvenimo etapu jautė patyčias dėl savo kalbos. Kadangi tai kenkia savivertei, jie dažnai turi mažiau draugų, jiems sunkiau mokytis, uždaros durys į kai kurias specialybes. Šiuolaikinis gyvenimo tempas lemia, kad net kalbėti reikia greitai, todėl mikčiojantys
žmonės išgyvena nuolatinį stresą, kai net paprastose situacijose yra skubinami, pertraukiami. Bendraujant su mikčiojančiu žmogumi nereikia jokių ypatingų priemonių – tiesiog palaikyti pokalbį, nepertraukti, koncentruotis ne į mikčiojimą, o į tai, ką žmogus nori pasakyti. Pastebėsite, kad ilgainiui žmogus atsipalaiduos ir mikčios mažiau!
DALYKAI, KURIE
PADEDA MIKČIOJANČIAJAM KALBĖTI:
- Konsultuokitės su logopedu, kaip reikia elgtis su mikčiojančiu vaiku.
- Jei turite galimybę, pradėjusio mikčioti vaikučio kelias savaites neveskite į darželį-triukšmingoje aplinkoje norėdamas ką nors pasakyti, vaikas turės kalbėti gana garsiai, o garsus kalbėjimas sustiprins kalbos padargų įtampą.
- Namuose sukurkite kuo ramesnę aplinką, stenkitės jo nekalbinti (žaiskite žaidimą „Tylos karalius“, kurio tikslas-kuo ilgiau išbūti netarus nei vieno žodžio)
- , laikykitės dienos režimo.
- Padėkite vaikui išvengti nesėkmių-skatinkite užsiimti veikla, kuri vaikui gerai sekasi.
- Skatinkite vaiką dainuoti, nes dainuodami vaikai paprastai neužsikerta.
- Būkite kantrūs ir nuoširdūs klausytojai. Jei imsite nerimauti ir sielotis dėl stringančios kalbos, vaikas gali imti pernelyg stengtis sklandžiai kalbėti, o tai tik padidintų įtampą ir sustiprintų užsikirtimus.
- Pasakykite visiems (šeimos nariams, draugams, giminėms, mokytojams ir kt.), kad nemėgdžiotų vaiko kalbos, neerzintų jo.
- Visada išklausykite vaiką. Tuo metu, kai su juo bendraujate, neužsiimkite kita veikla, o visą dėmesį skirkite vaikui, kalbėkite su juo, žiūrėdami į akis.
- Su vaiku kalbėkite lėčiau, neskubėdami. Kalbėkite trumpesniais, paprastesniais sakiniais
- Prieš atsakydami vaikui, padarykite pauzę.
KAIP NEREIKĖTŲ ELGTIS SU MIKČIOJANČIU VAIKU:
- Neskubėkite užbaigti vaiko minčių, kai tik jis užsikerta.
- Nereikalaukite, kad vaikas greičiau užbaigtų tai, ką pradėjo sakyti ar pasakoti (nerodykite susierzinimo, pykčio ar nekantrumo).
- Venkite taisyti, kritikuoti arba mėginti pakeisti jo kalbėjimo manierą, jo tariamus garsus ir žodžius. Neteikite vaikui patarimų, kurie turėtų padėti jam sklandžiai kalbėti. Patarimai „Neskubėk“, „atsikvėpk“, „pasakyk tai dar kartą“ gali tik pabloginti situaciją-stengiantis išvengti užsikirtimų, mikčiojimas tik stiprėja.
- Neužduokite klausimų, kurie reikalauja ilgų atsakymų, pasakojimo (pvz.: „Papasakok, ką matei muziejuje?“)
- Nebauskite vaiko už mikčiojimą. Jis nedaro to tyčia, kad atkreiptų į save dėmesį ar kad paerzintų Jus.
- Neverskite vaiko sakyti neilgas kalbas, vaidinti, garsiai skaityti ar deklamuoti svečiams, giminėms ar kaimynams, jei jis to nenori.
- Neskatinkite vaiko kalbėti, kai jis išgyvena baimę, pyktį nusivylimą, gėdą-šie jausmai sutrikdo kalbą, sustiprina užsikirtimus.
- Venkite pernelyg jaudinančių televizijos laidų, triukšmingų renginių.
- Neaptarinėkite vaiko mikčiojimo jam girdint. Nereikia, kad vaikas manytų, jog užsikirtimai yra pagrindinis nerimo šaltinis apie kurį nuolat kalbama.
