Kokie yra Pasaulio Sveikatos organizacijos akcentuojami mitai apie savižudybes ir kaip jų išvengti?

Kokie yra Pasaulio Sveikatos organizacijos akcentuojami mitai apie savižudybes
ir kaip jų išvengti?
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2013 m. 66-ojoje pasaulinėje sveikatos apsaugos asamblėjos
sesijoje pirmą kartą istorijoje priėmė psichinės sveikatos veiksmų planą, kuriame didelį dėmesį skyrė
suicidų (savižudybių) prevencijai kaip globaliniam imperatyvui. PSO iškėlė ambicingą tikslą ir numatė
iki 2020 m. savižudybių skaičių sumažinti 10 proc.
Kokie yra mitai apie savižudybes?
PSO, akcentuodama suicidus kaip globalinį imperatyvą, nori atkreipti visų dėmesį į vis dar gajus
daugybinius mitus, kurie supa nusižudyti ketinančius žmones. Štai 10 svarbiausių mitų, kuriuos PSO
ragina įsidėmėti ir labai rimtai į juos sureaguoti:
1. mitas. Žmonės, kurie užsimena apie ketinimą nusižudyti, niekada to nedarys, nes manoma, kad
tokiu būdu jie siekia vien tik atkreipti į save dėmesį.
2. mitas. Savižudybė – impulsyvus poelgis (aktas, veiksmas), kuris visada įvyksta be perspėjimo.
3. mitas. Linkę žudytis žmones nori numirti.
4. mitas. Pavojus negresia ir praėjo, jei po bandymo nusižudyti žmogus rodo pagerėjimo požymius.
5. mitas. Polinkis į savižudybę perduodama genetiškai.
6. mitas. Linkę žudytis žmonės visada serga psichinėmis ligomis.
7. mitas. Kalbėdamas su pacientu apie savižudybę, konsultantas jam pateikia savižudybės idėją.
8. mitas. Žudosi tik „kitokie“ nei mes žmonės.
9. mitas. Jei žmogus vieną kartą bandė žudytis, tai daugiau jis to niekada nedarys.
10. mitas. Vaikai niekada nesižudo, nes dar nesupranta, kad mirtis – tai gyvenimo pabaiga ir
kognityviai (lot. cognitio – pažinimas) to padaryti negali.
Visi turi atkreipti dėmesį į šiuos mitus, o ypač konsultantai, kurie privalo juos atidžiai išanalizuoti, kad
tobulindami savo profesinius sugebėjimus keltų profesinę kvalifikaciją bei profesionaliai ir laiku galėtų
padėti sunkumų patiriantiems žmonėms.
Pagrindiniai savižudybių faktai ir skaičiai
Apie savižudybes PSO pateikia sunerimti verčiančius mokslinių tyrimų duomenis:
 75 proc. savižudybių pasaulyje įvyksta neturtingose šalyse.
 Savižudybės jau viršijo žuvusiųjų kare bei žuvusiųjų nuo prievartinės mirties skaičių ir sudaro
net 57 proc.
 Kas 40 sekundžių pasaulyje nusižudo vienas žmogus, o vyrai žudosi vidutiniškai tris kartus
dažniau nei moterys.
 Savižudybė yra antra pagal dažnumą mirties priežastis 15–29 metų amžiaus žmonių grupėje.
 Kasmet pasaulyje nusižudo apie 800 000 žmonių.
 Dažniausiai mirti pasirenkama nusinuodijant, nusišaunant ar pasikariant.
 Kas 3 sekundes kas nors bando nusižudyti, o kiekviena savižudybė skaudžiai paveikia dar apie 6
žmones.
Socialinės ir finansinės problemos (skurdas, nedarbas, vienatvė, įvairūs praradimai, konfliktai su
darbdaviais ir artimaisiais, patyčios bei problemos su teisėtvarka ir bankais) yra laikomos pagrindinėmis
savižudybių priežastimis. Tyrimai rodo, kad apie 75 proc. savižudžių apie ketinimą nusižudyti
dažniausiai prasitaria savo šeimos nariams arba draugams, todėl labai svarbu rasti laiko išklausyti artimą
žmogų bei laiku padėti spręsti jam iškilusias problemas.
2
Kodėl kyla mintys apie savižudybę?
Nė vienas žmogus nenugyvena gyvenimo be skaudžių netekčių. Svarbu žinoti, kad psichologinės krizės
ir įvairūs išgyvenimai yra neišvengiami žmogus gyvenimo palydovai. Mintys apie savižudybę gali kilti
tuomet, kai žmogus susiduria su tam tikromis ekonominėmis, psichologinėmis, emocinėmis, sveikatos
ar finansinėmis problemomis. Dažniausiai apie savižudybę galvoja tie žmonės, kurių išgyvenimai susiję
su sunkia gyvenimo situacija, kai reikia tam tikrų naujų adaptacinių ar kitokių būdų jai įveikti, kadangi
turimų nepakanka. Tuomet atsiranda psichologinė įtampa, o vėliau ir krizė. Jei krizė užsitęsia ir žmonės
neranda sprendimo, ji gali baigtis somatinėmis, psichikos ligomis, traumomis ar net savižudybe.
Kokie yra pirmieji linkusiųjų žudytis elgesio požymiai?
Pasak mokslininkų, linkę žudytis žmonės labai dažnai išsako savo mintis apie beviltiškumą,
nereikalingumo niekam jausmą, sakosi pavargę nuo gyvenimo, nematantys prasmės toliau gyventi, todėl
norintys mirti. Dažnai juos kamuoja liūdesys, prislėgta nuotaika, pradeda nebedominti įprastinė veikla,
sutrinka miego režimas, nuolat jaučiamas nuovargis, įtampa, padidėja irzlumas, atsiranda nerimas, jiems
sunku susikaupti, o kai kurie iš jų tampa priklausomi nuo žalingų įpročių (alkoholis, rūkymas, vaistai,
narkotikai, azartiniai žaidimai ir kt.). Mąstymas tampa impulsyvus, ekstremalus ir radikalus, o jausmai ir
veiksmai – riboti bei suvaržyti. Austrų psichiatro Erwino Ringerio atliktų tyrimų rezultatų analizė
parodė, kad pagrindiniai ir pirmieji gresiančios savižudybės signalai yra trys:
1. Žmonių mintys visą laiką užimtos ta pačia problemine situacija, dėl kurios jie jaučiasi tarsi
įvaryti į kampą, iš kurios jie niekaip negali išsivaduoti. Jie atsiriboja nuo visų ir tampa vieniši.
2. Užslopintos neigiamos emocijos virsta savigrauža, o agresijos perteklius yra nukreipiamas prieš
save patį.
3. Atsiranda fantazijos apie mirtį bei įvairius įsivaizduojamus išėjimo iš gyvenimo būdus. Kuo
konkretesnė vizija ir kuo smarkiau tokios idėjos užvaldo mintis, tuo didesnė rizika. Rizika labai
padidėja, kai žmogus pradeda rengtis savižudybei (įsigyja migdomųjų vaistų, susiranda virvę ar
šaunamąjį ginklą).
Visi šitie signalai rodo, kad tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių negalima ignoruoti.
Reikia suprasti ir tai, kad savižudžiai nėra nei stiprūs, nei silpni. Jie tik patiria didelę kančią.
Kokie yra svarbiausi patarimai?
Labai svarbus yra pirmas kontaktas bei pokalbis su galimu savižudžiu. Todėl reikia tartis su juo bei
stengtis surasti bendrą kalbą ir laimėti brangaus laiko, kol galutinai pavyks susitarti. Kalbėti apie
suicidines mintis nelengva, specialistai pataria prie šios temos artėti pamažu. Atsargiai užduodant
klausimus (ar jums liūdna? ar jaučiatės niekam nereikalingas, ar manote, kad gyventi neverta? ar
manote, kad galėtumėte nusižudyti?) pelnyti žmogaus pasitikėjimą bei išsiaiškinti, ar jis turi
konkretų savižudybės planą ir yra jau numatęs būdą (priemonę) bei laiką nusižudyti. Svarbu
nedelsiant labai ramiai atitolinti savižudybės priemonę (nuodus, peilį, ginklą, tabletes ar virvę). Taip
pat pokalbio metu yra būtina:
1. Surasti saugią ir ramią vietą konfidencialiam ir ramiam pokalbiui. Kalbėti labai atvirai bei tiesiai
paklausti apie savižudybės planus.
2. Priminti jo ryšį su svarbiais jam žmonėmis, šeima, draugais. Parodyti jam, koks jis yra
reikalingas ir svarbus.
3
3. Labai įdėmiai klausytis, stengtis suprasti jo jausmus bei rodyti supratimą ir pagarbą.
4. Gerbti jo nuomonę, parodyti atidumą ir nuoširdumą.
5. Įtraukti į pokalbį artimus draugus ir šeimos narius.
6. Susisiekti su psichikos sveikatos ar kitu specialistu ir nukreipti jį konsultacijai.
Pokalbio metu reikėtų vengti:
– įkyrių pastabų,
– sunkių klausimų,
– nenutraukinėti pokalbio metu,
– neparodyti, kad esi užimtas,
– nesidėti globėju,
– neignoruoti susidariusių aplinkybių,
– nesakyti šabloninių frazių – viskas bus gerai ir kt.,
– nerodyti pasibaisėjimo ir panikos,
– neduoti melagingų pažadų ir patikinimų.
Pokalbio tikslas – padėti nutiesti tiltą per beviltiškumo, nusivylimo ir nepasitikėjimo bedugnę bei
ramiu, nuoširdžiu, atsargiu, palankiu ir nesmerkiančiu pokalbio tonu suteikti motyvuotą viltį
gyventi.
Reikia suprasti tai, kad niekas, išskyrus jį patį, negali atšaukti apsisprendimo mirti. Todėl labai
svarbu nepalikti tokio žmogaus vieno, o stengtis bandyti nukreipti kalbą apie tai, kaip būdavo
sprendžiamos ankstesnės problemos nesigriebiant kraštutinumų ir savižudybės. Pokalbio metu,
akcentuojant teigiamas žmogaus savybes, būtina išgauti iš žmogaus pažadą nesižudyti bei pasiūlyti
jam ne tik emocinę, bet ir kitokią pagalbą. Tik pasinaudojus jo dvejonėmis, pamažu ir motyvuotai
galima stiprinti žmogaus norą gyventi.
Rekomendacijos, kaip sustabdyti savižudybių plitimą
PSO dar 1999 m. savižudybių prevencijai iškėlė ambicingus tikslus:
1. Profesionaliai ir tinkamai nustatyti, įvertinti bei pašalinti veiksnius, skatinančius žudytis.
2. Nuolat informuoti visuomenę apie psichosocialinę paramą bei kontrolę linkusiems žudytis.
3. Iki 2020 m. socialinius pokyčius išgyvenančiose bei kitose besivystančiose šalyse savižudybių
rodiklį sumažinti 10 proc.
4. Vykdyti koordinuotą bei intensyvią veiklą daugelyje sričių.
5. Laikytis bendradarbiavimo principų (savižudybių klausimais) tarp medikų, psichologų,
švietimo, policijos, teisėtvarkos, žiniasklaidos darbuotojų, bendruomenės, šeimos bei
kiekvieno jos nario.
6. Siekti saugumo reikalavimų laikymosi bei apriboti insekticidų ir kitų cheminių medžiagų
prieinamumą. Vaistus pardavinėti tik ribotomis pakuotėmis.
7. Griežtinti ginklų saugojimo ir nešiojimo taisykles.
8. Siekiant atpažinti potencialų savižudį, užtikrinti specialistų, artimųjų ir visos visuomenės
žinių, įgūdžių bei taikomų prevencijos priemonių tobulinimą.
9. Tobulinti alkoholio vartojimo mažinimo politiką.
10. Mažinti prieinamumą prie savižudybės priemonių.
11. Valstybėse formuoti nacionalines strategijas savižudybių prevencijos klausimais bei užtikrinti
tinkamą ir kompetentingą metodinį vadovavimą.
12. Užtikrinti ankstyvą suicidų išaiškinimą bei tinkamą ir profesionalų gydymą.
4
13. Plėsti veiklos apimtis ir didinti valstybės biudžeto finansavimą emocinę paramą teikiančioms
asociacijoms ir tarnyboms bei gerinti jų teikiamų paslaugų prieinamumą žmonėms, kuriems jų
neatidėliotinai ir skubiai prireikia.
14. Užtikrinti ankstyvą ir kompleksinį suicidinio elgesio pirmųjų signalų atpažinimą bei psichinių
sutrikimų identifikavimą.
15. Siekiant nustatyti savižudybės tikimybės riziką, rinkti informaciją iš artimų žmonių ir draugų.
Labai dažnai laiku parodytas neabejingumas, jautrumas, nuoširdumas, suinteresuotumas, noras bei
gebėjimas pasirūpinti kitu žmogumi ir jo skausmu bei iškilusiomis problemomis gali užkirsti kelią
didelei nelaimei ar savižudybei.

Informaciją parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos visuomenės
sveikatos specialistė Liucija Urbonienė