Balandžio 29-oji – Tarptautinė imunologijos diena. Pažymint šią dieną, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC) primena, kad mažiau nei prieš 100 metų infekcijos buvo pagrindinė mirties priežastis, o šiandien sukurtos vakcinos leidžia efektyviai sumažinti šių susirgimų ir jų sukeltų komplikacijų riziką. ULAC medikai atkreipia dėmesį į tuos asmenis, kurie savo atradimais sukėlė permainas imunologijos srityje, pakeitė vakcinacijos istoriją bei prisidėjo prie šiuolaikinių vakcinų kūrimo.
Edward Jenner (1749–1823)
Anglų kilmės mokslininkas, kuris 1796 metais atliko garsųjį eksperimentą – berniuką Džeimsą Filipą užkrėtė karvių raupais. Po ilgalaikių empirinių stebėjimų ir eksperimento E. Dženeris padarė išvadą, kad žmogų, skiepijant karvės raupų medžiaga, galima jį apsaugoti nuo raupų. E. Dženerio nuopelnas – ne tik tiksliai atliktas karvės raupų skiepijimas ir įrodymas, kad skiepai apsaugo nuo raupų, bet ir nuodugnus šio skiepijimo aprašymas bei metodo, kaip apsisaugoti nuo infekcijos, išpopuliarinimas.
Louis Pasteur (1822-1895)
Prancūzų kilmės mokslininkas, mikrobiologas, chemikas, kuris įrodė, kad infekcines ligas sukelia mikroorganizmai, o imunizacija saugo žmones nuo ligų. Būtent jo moksliniai bandymai geriau už kitų įtikinamus įrodė, kad organizmas gali įgyti imunitetą ir tapti neimliu infekcijos sukėlėjams, jei sukėlėjas bus susilpnintas ar bus labai panašus į ligą sukeliantį mikrorganizmą, ir tokiu būdu imuninė sistema išmoktų kovoti su juo. Panaudojęs šį metodą, 1885 m. mokslininkas sėkmingai sukūrė vakciną nuo pasiutligės. L. Pastero moksliniai darbai padarė didelį indelį virusologijos srityje ir padėjo skatinti vakcinų tyrimus visame pasaulyje.
Albertas Calmette (1863-1933), Camille Guerin (1872-1961)
Gydytojas bakteriologas Albertas Calmette ir jo kolega veterinarijos gydytojas Camille Guerin ėmėsi spręsti tuberkuliozės kaip visuomenės sveikatos problemą. Pastero Institute, gydytojai atenavo M. bovis ir 1921 m. BCG skiepai buvo parengti tyrimams. Pirmasis šiais skiepais buvo paskiepytas naujagimis, kurio mama mirė nuo plaučių tuberkuliozės. Vaikas šia liga nesusirgo, o per ateinančius septynerius metus daugiau nei 100 tūkst. vaikų buvo paskiepyti šia vakcina.
Dr. Pearl Kendrick (1890-1980), dr. Grace Eldering (1900-1988)
Mokslininkės dr. P. Kendrik ir dr. G. Eldering pradėjo vakcinos kūrimo nuo kokliušo mokslinius tyrimus.
Pirmiausiai abi mokslininkės savo sukurtą vakciną nuo kokliušo išbandė eksperimentuodamos su savimi, o po to su šia vakcina atliko sėkmingą klinikinį tyrimą.
1940 m. JAV mokslininkių sukurta vakcina nuo kokliušo buvo plačiai naudojama visoje šalyje ir įtraukta į skiepijimų programą. Vėliau vakciną nuo kokliušo sujungė su kitomis dvejomis vakcinomis nuo difterijos bei stabligės ir taip sukūrė kombinuotą DTP vakciną apsaugančią žmogų iš karto nuo trijų infekcijų.
Dr. Porter Warren Anderson, Dr. David Hamilton Smith, Dr. John Robbins, Dr Rachel Schneerson
Mokslininkai, prisidėję prie vakcinos nuo B tipo Haemophilus influenza infekcijos (Hib) sukūrimo. Ši vakcina suteikė galimybę apsaugoti mažus vaikus nuo dažniausiai sukeliamų ligos komplikacijų: pneumonijos, meningito ir kt. 1996 m. mokslininkams už klinikinius medicinos tyrimus buvo įteikta Alberto Laskerio premija.
Dr. Jonas Salk (1914–1995), Dr. Albert Sabin (1906-1993)
Dr. Džonas Salkas kartu su mokslininkų komanda, entuziastingai kūrė vakciną nuo poliomielito. Siekiant įrodyti vakcinos saugumą ir veiksmingumą, klinikiniame tyrime tarp savanoriu dalyvavo ir pats kartu su žmona ir savo vaikais. 1954 m. Dr. Salkas atliko didelio masto nacionalinį tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau nei vienas milijonas vaikų. Po tyrimo rezultatų paskelbimo, kurie parodė, kad vakcina yra saugi ir efektyvi, 1955 m. buvo licencijuota inaktyvinta, injekcijomis skiepijamą IPV vakciną. Jungtinių Amerikos Valstijų virusologas, kuris 1961 m. Dr. Albertas Sabinas sukūrė gyvą, per burną skiepijamą OPV vakciną.
John Franklin Enders (1897 – 1985)
1954 m. Johnas Endersas ir dr. Thomas C. Peeblesas norėdami sukurti tymų vakciną, per tymų protrūkį Bostone, Masačusetso valstijoje paėmė kelių tymais sergančių studentų kraujo ėminius tam, kad išskirtų tymų virusą. Jiems pavyko tai atlikti iš 13 metų amžiaus Davido Edmonstono kraujo ėminio.
1963 m. Johnas Endersas ir jo kolegos sukūrė pirmąją vakciną nuo tymų ir licencijavo Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Dr. Ruth Bishop (1933 – )
Iki šių dienų pripažįstama, jog rotovirusinės infekcijos sukėlėjas yra pats dažniausias patogenas, visame pasaulyje sukeliantis sunkų ūminį kūdikių ir mažų vaikų viduriavimą bei neigiamai veikiantis ne tik visuomenės sveikatą, bet ir kiekvienos šeimos gyvenimo kokybę. Rotavirusas buvo atrastas 1973 m., kai virusologė R. Bishop elektroniniu mikroskopu tyrinėdama viduriuojančių vaikų dvylikapirštės žarnos epitelį aptiko virusą, kuris vėliau dėl savo išvaizdos buvo pavadintas rotavirusu. Šis mokslininkės atradimas prisidėjo prie efektyvios rotaviruso vakcinos sukūrimo.
Harald zur Hausen (1936 – )
1983 m. įrodė žmogaus papilomos viruso ryšį su gimdos kaklelio vėžiu, o 2008 m. spalio 7 d. vokiečių mokslininkui, profesoriui Haroldui zur Hausenui ir dar dviems mokslininkams už šį atradimą buvo paskirta Nobelio premija. Šis atradimas tapo teoriniu pagrindu ŽPV vakcinai kurti.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, skiepijimai kasmet padeda išvengti 2–3 milijonų žmonių mirčių, nuo tokių vakcinomis valdomų infekcijų kaip difterija, stabligė, kokliušas, gripas ar tymai. Skiepijant išgelbstimos ne tik gyvybės, bet taip pat apsaugoma visuomenė, mažinamas sergamumas ir padedama pailginti tikėtiną gyvenimo trukmę.
ULAC medikai primena, kad Lietuvoje vaikai, pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, iš viso skiepijami nuo 14-os užkrečiamųjų ligų (atsisiųsti galite čia).
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras primena, kad karantino laikotarpiu planiniai skiepijimai nėra atidedami ir turi būti vykdomi, numatant pacientų srautų valdymą.