Kai vanduo ima žydėti, žmonės kartais net mano, kad į ežerą, upę ar jūrą kažkas pripylė žalios spalvos dažų ar kokių nors chemikalų. Vanduo pažaliuoja, kai gausiai suveša vandens augalai – dumbliai. Tada ne tik keičiasi vandens spalva, bet ir pablogėja jo kokybė.
Turbūt ne vienam dažnai tenka girdėti terminą „eutrofikacija“, pasireiškiantį „vandens žydėjimu“. Vandens žydėjimas – tai intensyvaus mikroskopinių dumblių vystymosi, esant palankioms sąlygoms, atspindys. Vasaros metu vandens žydėjimas tapo įprastu kasmetiniu reiškiniu. Žydinčiame vandenyje gausu mikroskopinių dumblių, kurių ypač pagausėja karštomis dienomis, esant silpnam, pastoviam vėjui arba štiliui. Maistingųjų medžiagų buvimas vandens telkinyje, viena pagrindinių sąlygų dumblių vystymuisi, nes šios medžiagos yra jų mitybos šaltinis. Daugiausiai šių medžiagų atkeliauja upėmis, o į upes jos patenka su buitinėmis, gamybinėmis, paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, iš žemės ūkio laukų ir kt. taršos šaltinių
Gausiai žydintys mikrodumbliai intensyviai naudoja vandenyje ištirpusį deguonį, perpildo vandenį gyvybinės veiklos produktais, apatiniai dumblių sluoksniai, negaunantys pakankamai šviesos, pradeda pūti. Dėl to pablogėja vandens kokybė: vanduo įgauna nemalonų kvapą, pakinta jo klampumas, pH, sumažėja skaidrumas, kai kada pastebima kritusių žuvų. Dar blogesnė ir akiai nemalonesnė situacija susidaro įlankėlėse, užutekiuose, kur vėjai sustumia planktoną ir vanduo įgauna „košės“ pavidalą. Vėjas gali sunešti žydintį fitoplanktoną į priekrantės zoną arba atvirkščiai, pasikeitus vėjo krypčiai, išnešti į atvirą jūrą. Pastaruoju atveju dienos ar kelių dienų bėgyje gali greitai pagerėti vandens kokybė, vanduo staigiai atvėsti.
Atsakyti į klausimus gyventojams „kodėl taip intensyviai žydi vanduo?“, „kodėl aplinkosaugininkai negali išnaikinti dumblių?“, „ar saugu maudytis žydinčiame vandenyje?“ – ne taip paprasta, nes gamtoje veikia be galo daug tiek gamtinių, tiek žmogaus veiklos įtakotų veiksnių. Aišku tai, jog kaip ir žmogui, kuris stengiasi vasarą ištrūkti iš namų ir kaskart apsilankyti prie ežerų, taip ir visai gyvajai gamtai šiltasis sezonas yra palankus augimui, vystymuisi. Todėl maudymosi sezonu brendant į vandenį tenka ištarti „ir vėl vanduo žydi“. Ko gero žmogus individualiai sprendžia ar jam malonu maudytis žydinčiame vandenyje ar ne. Tačiau kasdien priekrantėje situacija vis kitokia, vieną dieną vanduo „švaresnis“, kitą dieną priklausomai, nuo hidrometeorologinių sąlygų, vanduo įgauna intensyvesnę žalią spalvą, ar pasidengia dumblių plėvele. Žinoma reikia paminėti ir tai, kad Lietuvoje žmonių, gyvūnų intoksikacijas cianotoksinais ir mirties atvejų neužfiksuota. Žinomi tik alerginiai susirgimai išsimaudžius „žydinčiame“ vandenyje, kurie pasireiškia odos išbėrimu, niežėjimu. Vandens „žydėjimas“ nemalonus akims, nosiai. Medikai perspėja, kad „žydintis“ vanduo gali sukelti alergiją, virškinamojo trakto sutrikimus, infekcines ligas, todėl maudytis tokiame vandenyje nerekomenduojama, tačiau bijoti kiekvieno „žydinčio“ ežero neverta, tačiau atsargumas pravers.
Ar įmanoma įveikti vandens „žydėjimą“?
Yra būdų. Ir nemažai. Vandens telkiniai yra landšafto dalis. Juose turi būti naudojamos racionalios agrotechnikos priemonės. Tinkamai privalome naudoti organines ir mineralines trąšas. Labiau turime rūpintis priešerozinėmis priemonėmis, vandens apsauginėmis augalinėmis zonomis. Griežtai turi būti draudžiamos gyvenamųjų ir gamybinių pastatų statybos vandens telkinių pakrantėse. Praktikuojama didinti vandens pratekamumą tvenkiniuose. Taip gausus maisto medžiagų vanduo praskiedžiamas mažiau mineralizuotu vandeniu. Vandens “žydėjimui” mažinti naudojami cheminiai preparatai algicidai. Dažniausiai naudojami vario preparatai bei įvairūs organiniai ir neorganiniai junginiai. Jų trūkumas – jie nuodingi žuvims ir jų pašariniams organizmams. Siekiant sumažinti melsvadumblių augimą bandoma slopinti jų fotosintezės procesą. Šiam reikalui naudojamas fluoresceinas – trifenilmetaninis organinis dažiklis. Šis dažiklis sugeria šviesą, kuri reikalinga fotosintezei, ir šitaip slopina mikrodumblių dauginimąsi. Bėda ta, kad fluoresceinas blogai tirpsta vandenyje. Jo dalelės užkemša vandens gyventojų filtravimo aparatus, dėl to jie žūva.
“Žydėjimo” intensyvumui mažinti labai padeda vandens telkinių dumblo šalinimas. Tvenkininėje žuvivaisoje taip ir elgiamasi. Išvalyti didesnius vandens telkinius sudėtinga. Dažnai minimos augalėdės žuvys, kurios minta fitoplanktonu. Mūsų sąlygomis tokia žuvis yra introdukuotas baltasis amūras. Auginamas ežeruose ir tvenkiniuose. Subręsta 6-8 metų. Jaunikliai minta dumbliais ir zooplanktonu. Suaugę labiau mėgsta aukštesniuosius vandens augalus. Pastarojo meto tyrimai parodė, kad melsvadumblių, sukeliančių “žydėjimą”, ne visas ląsteles amūras suvirškina. Jos gyvos praeina virškinamąjį traktą ir žuvies ekskrementų aplinkoje sparčiai dauginasi. Būna atvejų, kai įveistų amūrų aplinkoje ne sumažėja, o padidėja melsvadumblių kiekis. Vandens “žydėjimas” – daug nuostolių sukeliantis reiškinys. Jam įveikti reikia negailėti nei lėšų, nei pastangų. Turbūt pasaulyje nėra tokios šalies, kurioje nebūtų užsiimama šiuo reikalu. Lietuvoje taip pat ieškoma efektyvių būdų, kurie padėtų reguliuoti vandens telkinių eutrofikacijos procesus.
Parengta pagal Aplinkos apsaugos agentūros pateiktą metodinę medžiagą ir prof. dr. Karolio Jankevičiaus straipsnį žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ 2004 m. nr.:10